Pasakojimų sureikÅ¡minimas, siekiant apibrėžti, kas esame, arba gelbstint planetÄ…, kai kam kelia antipatijÄ…, pavyzdžiui, filosofas Byung-Chul Hanas Å¡iÄ… manijÄ… vadina „istorijų pardavinÄ—jimu“. Ar skaitmeniniu bÅ«du supakuotos istorijos suvaržo suvokimÄ… apie dažnai padrikÄ…, fragmentiÅ¡kÄ… mÅ«sų paÄių gyvenimÄ…? Ar atviruose, akytuose, neiÅ¡baigtuose pasakojimuose galima rasti kokių nors alternatyvų, net atsidÅ«rus mirties akivaizdoje?
Kas bendra tarp tokių raÅ¡ytojų kaip amerikietÄ— Rebecca Solnit, lenkÄ— Olga Tokarczuk, indas Amitavas Ghoshas? Visi trys raÅ¡Ä— apie istorijų bÅ«tinumÄ… pasauliui iÅ¡gelbÄ—ti. Straipsnyje apie klimato krizÄ™, paskelbtame The Guardian 2023 m. sausio 12 d., Solnit tiesiai Å¡viesiai pareiÅ¡kÄ—, kad „kiekviena krizÄ— iÅ¡ dalies laikytina pasakojimo krize“. Naujos, paveikesnÄ—s istorijos esÄ… padÄ—s žmonÄ—ms suvokti, kad įmanomas kitoks gyvenimas. Tokarczuk savo paskaitoje, atsiimdama Nobelio premijÄ…, teigÄ—, kad pasaulis kuriamas iÅ¡ žodžių, o tai, kas neįvardijama, dingsta. Ragino kurti istorijas, peržengianÄias pirmojo asmens perspektyvÄ…, nes daugiasluoksnÄ— grožinÄ— literatÅ«ra ryÅ¡kiau nubrėžia ribÄ… tarp tiesos ir melo, paveikiau ugdo žmogiÅ¡kumÄ…. Ghoshas raÅ¡ytojų, apskritai menininkų užduotimi, netgi naÅ¡ta vadina bÅ«tinybÄ™ pasitelkti istorijas kovai su antropocentrizmu, gresianÄiu sunaikinti visÄ…, įskaitant žmonijos, gyvybÄ™ ŽemÄ—je. Tai „impulsyvus moralinis poreikis“, bÅ«tinybÄ— įsiklausyti ne tik į žmonių balsus, o tÄ… daryti padeda istorijos, – raÅ¡o jis knygoje „Muskato rieÅ¡uto prakeiksmas“ (2023).
Aistringus tvirtinimus apie transformuojanÄiÄ… pasakojimų galiÄ…, tiesa, atskiestus kaip treÄias vanduo nuo kisieliaus, skaitome ir laikraÅ¡Äiuose, portaluose. Atseit jeigu „kairieji“ turÄ—tų gerÄ… istorijÄ…, jie laimÄ—tų rinkimus. Jeigu įtikinamai papasakotume apie gamtos naikinimÄ…, žmonÄ—s pagaliau pradÄ—tų klausytis. Siekiant pokyÄių, tapo įprasta apeliuoti į emocijas ir tapatybÄ™, o tas geriausiai pavyksta, pasakojant istorijas. Akivaizdu, kad sausi faktai, nerimÄ… keliantys duomenys, informacijos perteklius nepadeda įsijausti. Sielos „portalus“ atveria istorijų pasakojimai. Jei norite paliesti kieno nors Å¡irdį, istorijos yra tai, ko reikia. Tariamai taip veikia smegenys, pasaulį suvokdamos per naratyvus. Kai kas teigia, esÄ… save, kitus, ateitį ir praeitį matome, suprantame, tik įsiklausydami į pasakojimus. Gyvenimas yra pasakojimas ir atvirkÅ¡Äiai: „Mes pasakojame istorijas, kad gyventume“, anot amerikieÄių raÅ¡ytojos Joanos Didion garsiosios frazÄ—s.
Pasakojimai apsunkina reikalus
Mane labai trikdo Å¡itoks istorijų garbinimas (neįsižeiskit, Rebecca, Olga ir Amitavai). Jau daug metų renku informacijÄ… tema „prieÅ¡ pasakojimus“, nes jie pirmiausia skamba kaip rinkodara, ypaÄ Nyderlandų kontekste. Istorijų pasakojimas iÅ¡ tikrųjų pasitelkiamas kaip strategija paliesti žmonių Å¡irdis, bet dažniausiai tada, kai yra kÄ… parduoti. Toks pasakojimas, užuot kvietÄ™s mÄ…styti, blokuoja mÄ…stymÄ…. Tas pats galioja ir anapus reklamos ribų. Mums reikia bÅ«ti kuo nors įsitikinusiems. TaÄiau kÄ… istorijų pasakojimas galÄ—tų paveikti planetinÄ—s katastrofos akivaizdoje? Ar deÅ¡inieji tikrai pasakoja geresnÄ™ istorijÄ… negu įstengia kairieji, ar jie skleidžia tiesiog veiksmingesnÄ™ propagandÄ…? Atrodo, mažai kas patvirtina prielaidÄ…, kad pasakojimai daro įtakÄ… tokiu aukÅ¡tu lygmeniu. Retai iÅ¡girstame, kad kokia nors istorija bÅ«tų padariusi tokį galingÄ… poveikį.
Trys mano minÄ—ti autoriai iÅ¡ prigimties yra pasakotojai, taÄiau jų kÅ«rinių (laimei!) negalima susiaurinti iki politinių sprendimų. Solnit požiÅ«riu, pasaulio supratimÄ… amžiams pakeitÄ— neįveikiama „vyrų virÅ¡enybė“. Tokarczuk pleÄia mÅ«sų akiratį, pasitelkdama „ketvirtojo asmens perspektyvą“, peržengianÄiÄ… įprastinÄ—s egzistencijos ribas. Ghoshas parodo, kokius didžiulius atstumus įvykiai gali įveikti laike ir erdvÄ—je. IÅ¡ tų trijų požiÅ«rių aiÅ¡kiausiÄ… poveikį padarÄ— „vyrų virÅ¡enybÄ—s“ konceptualizavimas, kitų dviejų autorių papasakotos istorijos iÅ¡ esmÄ—s dar labiau komplikavo reikalus.
Akivaizdesni sÄ—kmÄ—s pavyzdžiai yra „didieji naratyvai“, tokie kaip BažnyÄios istorija ar politinÄ—s ideologijos, juos buvo nepaprastai sunku pakeisti, kad atsirastų erdvÄ—s daugybei mažesnių pasakojimų. Argi ne didžiausia transformuojanti jÄ—ga buvo laisvÄ— kiekvienam paskelbti savo paties istorijÄ…? Ir vis dÄ—lto kaip tik Å¡ita laisvÄ— sukÄ—lÄ— naujų, didingų, vienijanÄių naratyvų troÅ¡kimÄ….
Mane erzina ir tai, kad pasakojimas dažnai panaÅ¡us į pavirÅ¡utiniÅ¡kÄ… triukÄ…. Laimei, tie laikai, kai turÄ—jai praleisti pirmÄ…sias penkias kiekvieno ilgo skaitinio pastraipas su privalomais asmeniniais paÅ¡maikÅ¡tavimais, jau praeityje – dabar tai trumpi, apriboti pasakojimai. TaÄiau vis dar dažnai susižavima kuo triukÅ¡mingesniais straipsniais ar tinklalaidÄ—mis apie kelionių nuotykius. Vyrauja eseistinis stilius, negrožinÄ™ literatÅ«rÄ… derinantis su grožine, viskÄ… susieja autentiÅ¡kas pasakotojo balsas. Labiausiai man patinka Å¡io stiliaus fragmentiÅ¡kumas ir padrikumas, kitaip tariant, nepasakojamasis aspektas. Mano alergija planetÄ… iÅ¡gelbÄ—sianÄioms istorijoms, kurios turÄ—tų viskÄ… sutvarkyti, susijusi su tokių naratyvų iÅ¡baigtumu, iÅ¡samumu, visų mazgų suraiÅ¡iojimu ir didžiulÄ—s reikÅ¡mÄ—s viskam suteikimu. Tai neturi nieko bendra su gyvenimu, kokį pažįstu. Bet prie to grįšiu vÄ—liau.
Internetinės istorijos sklandžios ir slidžios tarsi pornografija
Nesu vienintelÄ—, skeptiÅ¡kai vertinanti istorijų pasakojimus. Straipsniai ir knygos, nukreiptos prieÅ¡ pasakojimų garbinimÄ…, pasirodo gana reguliariai. Filosofas Galenas Strawsonas jau daug metų prieÅ¡inasi idÄ—jai, kad žmonÄ—s yra bÅ«tybÄ—s, pasakojanÄios istorijas, naujausias jo esÄ— rinkinys Å¡ia tema „Man įkyrÄ—jÄ™ dalykai: mirtis, laisvÄ—, savastis etc“ (2018). Peteris Brooksas, literatÅ«ros kritikas, turintis pasakotojo patirties, knygoje „Istorijų suvilioti: naratyvų pasitelkimas ir piktnaudžiavimas jais“ (2022) kritiÅ¡kai apmÄ…sto savo ankstesnį „istorijų pasakojimo svarbos atradimą“, pristatytÄ… veikale „Skaitymas dÄ—l siužeto“ (1984). Filosofas Byung-Chul Hanas neseniai iÅ¡leido knygÄ… „Naracijos krizė“ (2024), kurioje arÅ¡iai narsto istorijų pasakojimo fenomenÄ…, nors tÄ… daro todÄ—l, kad naratyvams suteiktų naujÄ… galiÄ….
PradÄ—kime nuo paskutinio iÅ¡ trijų paminÄ—tų autorių. Hanas taikliu ir pedantiÅ¡ku stiliumi aiÅ¡kina, kas, jo manymu, klostosi ne taip, kaip turÄ—tų. Tai, kad Å¡iais laikais visur kalbama apie istorijas, iÅ¡ tikrųjų rodo jų nyksmÄ…: „Paradoksalu, bet pasakojimo iÅ¡pÅ«timas iÅ¡duoda naracijos krizÄ™. Visame pasakojimų triukÅ¡me slypi vakuumas, pasireiÅ¡kiantis prasmÄ—s ir orientacijos stoka.“ Pasakojamos istorijos, anot jo, mažai kÄ… bendra turi su tikromis istorijomis. Hanas grįžta prie mitinio laužo, aplink kurį rinkdavosi jauni ir seni, kad susikaupÄ™, rimtais veidais, sulaikÄ™ kvÄ—pavimÄ… klausytųsi genties vyresniųjų. Istorijos neįkainojamos dÄ—l žmogiÅ¡kųjų, prasmÄ™ suteikianÄių savybių, o ne dÄ—l neÅ¡vankumo, kuriuo jas sutepÄ— kapitalizmas. „Istorijų pasakojimas tapo istorijų pardavinÄ—jimu“, – sako Hanas aÅ¡triu tonu. Kuriame istorijÄ… po istorijos, bet jos nÄ—ra susijusios su bendra, tikslinga istorija… O be tokios istorijos visuomenÄ— neturi vairo, yra susiskaldžiusi, pasiduoda beprasmybei, vartotojiÅ¡kumui, pavojingai užsikreÄia populizmu ir sÄ…mokslo teorijomis.
Kas iÅ¡ tikrųjų suteikia istorijoms telkiamÄ…jÄ… galiÄ…? Hanas tai apibÅ«dina kaip „iÅ¡baigtÄ… formÄ…, kuri suteikia prasmÄ™, ugdo tapatybę“. ModernybÄ— sugriovÄ— autentiÅ¡kÄ… patirtį, peržengÄ— visas ribas, todÄ—l praradome ankstesnÄ™ uždarÄ… tvarkÄ…. Tai pavertÄ— mus vieniÅ¡ais individais, desperatiÅ¡kai ieÅ¡kanÄiais prasmÄ—s likuÄių. Hanas, bÄ—gant metams, regis, darosi vis konservatyvesnis, savÄ…jÄ… skaitmeninių technologijų kritikÄ… atmieÅ¡ia gana senamadiÅ¡ka bendruomenÄ—s idÄ—ja, o istorijų pasakojimÄ… sieja ne tik su mitiniu laužu, bet ir su ritualais, su religiniu kalendoriumi, su meno aura. Su vietomis ir su laikais, kai buvo galima susiburti toli nuo ekranų. Ten galima dalytis bendrais pasakojimais, kurie „įtvirtina mus bÅ«tyje“, užuot klaidžiojus po individualias laiko juostas.
Hanas teigia, kad naracijos žlugimÄ… lÄ—mÄ— dviejų tarpusavyje susijusių veiksnių – kapitalizmo ir socialinių tinklų – derinys. „Tokios skaitmeninÄ—s platformos kaip Twitter, Facebook, Instagram, TikTok, Snapchat sparÄiai diegia nulinį pasakojimų laipsnį“, – raÅ¡o jis. Laužus pakeitÄ— ekranai, telefono Å¡viesoje keiÄiamÄ—s tik informacija, iÅ¡traukomis be jokio prasmingo konteksto. „Į klausimÄ… „Kaip redaguoti arba pridurti gyvenimo įvykį savo Facebook profilyje?“ atsakoma: „Slinkite žemyn iki įrašų ir palieskite nuorodÄ… gyvenimo įvykis“, – ironiÅ¡kai komentuoja jis. Informacijos, neturinÄios naratyvinÄ—s prasmÄ—s, kaupimas generuoja pelnÄ…. Technologijų dvynys – kapitalizmas pavertÄ— pasaulį (skaitmenine) universaline parduotuve, kurioje istorijų pasakojimai, užuot praturtinÄ™ ar paguodÄ™, tik padeda pardavinÄ—ti daiktus ir žmones.
Internete informacija keiÄiamasi paÅ¡Ä—lusiu greiÄiu. Ne tam, kad sužinotume apie kitus, o kad parduotume save. Savo sunkumus ir sÄ—kmes pristatome TED (vieÅ¡ojo kalbÄ—jimo) formatu. Kurdami asmeninį prekÄ—s ženklÄ…, savo istorijÄ… redukuojame iki pirmojo asmens pasakojimo, kuris tarnauja to pirmojo asmens interesams. Visa tai simptomai, rodantys „pagrindinio veikÄ—jo sindromą“. Vadinasi, pasakojimai trukdo ir sisteminei kritikai. Kai visi užsiÄ—mÄ™ savÄ™s reklamavimu pardavimo tikslais, iÅ¡mintis tÅ«no kamputyje. Bendra prasmÄ— iÅ¡keiÄiama į pasklidÄ… beprasmybÄ™. Maria Tumarkin, australų kultÅ«ros istorikÄ—, eseistÄ—, internetines istorijas ir pokalbius vadina „universalumo kanalais“ – nuspÄ—jamos siužetinÄ—s linijos veda prie fiksuotų iÅ¡vadų. (Juk bet kokia kliÅ¡Ä— gali turÄ—ti tiktai septynis skirtingus siužetus.) Toks universalizmas „gali pasakojimų ir klausymosi sukurtas erdves, kupinas tylos bei rimties, paversti sklandžiomis, elementariomis, grįžtant prie to, kaip kartÄ… jau buvo, slidžiomis tarsi moterys po braziliÅ¡ko vaÅ¡ko.“ Tai skamba lyg koÅ¡maras, pažadinantis HanÄ… vidury nakties: internetinÄ—s istorijos tokios pat palaižūniÅ¡kos ir bejausmÄ—s kaip pornografija, momentinis pasitenkinimas, paliekantis vartotojams tik gÅ«džiÄ… tuÅ¡tumÄ…, didinantis susvetimÄ—jimÄ….
KokiÄ… alternatyvÄ… siÅ«lo Hanas? Atrodo, jis norÄ—tų, kad vienÄ… universalizmÄ… (informacijos nulius ir vienetus) pakeistų kitas – uždara istorijų seka. TaÄiau kaip tas atrodytų, neaiÅ¡ku. Ar Hanas turi omenyje Didžiuosius praeities naratyvus, apie kurių „nuvertimą“ jis tik epizodiÅ¡kai užsimena? Ar apeliuoja į „didžiÄ…jÄ… istoriją“, kuri, pasak karo istoriko, DI entuziasto, raÅ¡ytojo Yuvalio Noah Harari'o, vienu mostu apima visÄ… žmonijos raidÄ…? Ar sÄ…mokslo teorijoms, kur kiekviena smulkmena vaidina svarbų vaidmenį, tas irgi galioja? O gal jis turi omenyje dar uždaresnÄ™ technokapitalistinÄ™ sistemÄ…, tokiÄ… kaip metavisata ar transhumanizmas? Tokarczuk raÅ¡o apie XXI a. Netflix serialų telkiantį „laužą“, taÄiau Hanas tai atmeta, serialų vartotojai, pasak jo, vaizdais „penimi kaip gyvuliai“. Reikia pripažinti, kad Netflix pasakojimų formulÄ— jau atgyveno. TaÄiau mintis grįžti į praeitį, kai visi pasitenkindavo ta paÄia istorija, man atrodo ne tik iÅ¡sisÄ—musi, bet ir skamba siaubingai klaustrofobiÅ¡kai.
GalbÅ«t aÅ¡ pati esu dalis problemos, kuriÄ… įvardija Hanas, – pernelyg postmoderni ir sekuliari, kad įstengÄiau įsivaizduoti bendruomenÄ™, vienijamÄ… istorijų. Nuo tada, kai Ä—mÄ—me istorijas laikyti konstruktais, taigi sÄ…lyginÄ—mis ir pakeiÄiamomis opcijomis, prasidÄ—jo „postnaratyviniai laikai“, – raÅ¡o Hanas. Ir tai nÄ—ra aplinka, kokioje jis norÄ—tų gyventi. Brooksas knygoje „Istorijų sugundyti“ žiÅ«ri į tai kitaip. Pasak jo, „realybÄ—s istorizavimo“ pagrindas yra bÅ«tent (post)modernus mÅ«sų auklÄ—jimas, iÅ¡mokÄ™s realybÄ™ skaityti kaip istorijÄ…. Jis tuo kaltina rusų formalistus ir prancÅ«zų struktÅ«ralistus. Reklamos industrija ir socialinÄ—s medijos paspartino istorizavimo procesÄ…. Nuo tada istorijos tapo dominuojanÄia komunikacijos priemone. NÄ—ra tokio dalyko kaip mitinÄ— praeitis, kur žmonÄ—s buvo bÅ«tybÄ—s, pasakojanÄios istorijas, o jei tokios praeities ir bÅ«ta, ja neabejotinai laikytinas XX amžius.
Užuot vadinus istorijas žmonijos Å¡erdimi, kuri dabar piktybiÅ¡kai sugadinta, patį istorijų kaupimÄ… galima laikyti korupcija, nors Brooksas to netvirtina. Be abejo, kadaise žmonÄ—s buvo giliai religingi ir susijÄ™ vieni su kitais, taÄiau tam jokių istorijų pasakoti nereikÄ—jo. Å iÄ… funkcijÄ… lygiai taip pat gali atlikti muzika, dainos ar poezija.
Akytas ir neišbaigtas
Terminas „istorijų pasakojimas“ reiÅ¡kia tiek Å¡iuolaikinÄ™ jų gausÄ… (juk visi raÅ¡o memuarus), tiek poreikį turÄ—ti vienijanÄiÄ… istorijÄ…, pasakojamÄ… prie laužo. Tai apima ir pasakojimo struktÅ«rÄ…, kuri uždara, taÄiau įgavusi universaliÄ… prasmÄ™, todÄ—l kiekvienas gali uždÄ—ti jÄ… ant savo individualios istorijos. Istorijų pasakojimas gali reikÅ¡ti tiek norÄ… parduoti daiktus, tiek siekimÄ… juos suprasti. Pasakojimas yra ir problema, ir sprendimas. TaÄiau kuri naracijos forma laikytina problema, o kuri – sprendimu?
Hanui sunku susidoroti su istorijų gausa. Mano pasiprieÅ¡inimas labiau susijÄ™s su uždaru istorijų pobÅ«džiu. (Mes abu smerkiame, kad istorijos iÅ¡naudojamos reklamai.) Jei žmonÄ—s iÅ¡ tikrųjų yra bÅ«tybÄ—s, pasakojanÄios istorijas, kaip galima smerkti jų gausÄ…? PažymÄ—tina, kad knygoje apie naratyvumÄ… ir istorijų pasakojimÄ… Hanas neužsimena apie Didžiųjų naratyvų pabaigÄ…, kuriÄ… paskelbÄ— Jeanas Lyotard'as. Istorijų galia slypi bÅ«tent tame, kad visada gali atsirasti kita istorija, kuriÄ… galima papasakoti, treÄia, ketvirta ir penkta.
Pasak Hano, populistai siÅ«lÄ— užpildyti prasmÄ—s tuÅ¡tumÄ…, pasitelkdami uždarÄ… tvarkÄ…, padedanÄiÄ… iÅ¡saugoti tapatybÄ™. Jis tvirtina, kad populistinÄ—s istorijos neveikia, nes netelkia bendruomenÄ—s. AÅ¡ abejoju. Kaip tik jų sÄ—kmÄ— (populiarumas) iÅ¡ tikrųjų verÄia abejoti uždarų istorijų patrauklumu. NebÅ«tinai iÅ¡sprÄ™sime puikios istorijos trÅ«kumÄ…, postuluodami alternatyvų Didįjį naratyvÄ…. Galima bandyti užpildyti prasmÄ—s vakuumÄ… istorijų įvairove, o ne suburiant bendrÄ… chorÄ….
Pasirodo, yra daug alternatyvių pasakojimo formų, pavyzdžiui, vietinių gyventojų pasakojimas, kur girdimi ne tik žmonių balsai. BiologÄ— Robin Wall Kimmerer knygoje „Pinant saldžiÄ…sias žoles“ (2013) apraÅ¡o savo pokalbius su augalais, kuriuos Potawatomi ir kitos vietinÄ—s tradicijos laiko neatsiejama visumos dalimi. MokslininkÄ— pabrėžia, kad kelias į priekį slypi pasakojime kitokių istorijų negu tos, prie kurių esame įpratÄ™. Arba imkime Saidiyos Hartman „kritinÄ™ fabuliaciją“ – akademinį metodÄ…, kurį Å¡i raÅ¡ytoja naudoja faktams derinti su fikcijomis, kad suteiktų balsÄ… pamirÅ¡tiems žmonÄ—ms (afroamerikieÄiams), praeities istorijoms. Kitas pavyzdys – naujausia amerikieÄių raÅ¡ytojo Ta-Nehisi Coateso knyga „PranaÅ¡ystė“ (2024). Jis apraÅ¡o sunkų procesÄ…, kai atgyja alternatyvios istorijos ir prasmÄ—s, remdamasis transatlantine vergų prekyba ir keblia Palestinos situacija. Susiedamas Å¡ias dvi istorijas, sukuria naujÄ… naratyvÄ…. Konstrukcinis pobÅ«dis nemenkina prasmÄ—s, taÄiau labai aiÅ¡kiai parodo, kad tokie pasakojimai nÄ—ra uždari, jie atviri, akyti, neiÅ¡baigti. Istorijos nepriklauso pasakotojams, jos atsiranda įkvÄ—ptame abipusių mainų kontekste. Pasakojimai yra gyvos istorijos.
O, prasmÄ—!
Brooksas savo knygÄ… pradeda, trumpai apžvelgdamas ankstesnį savo įsitikinimÄ…, kad pasakojimas – tai gyvenimo struktÅ«ra. Tam tikru atžvilgiu jis atsikratÄ— Å¡ito įsitikinimo. AÅ¡ tai pripažįstu. AukÅ¡Äiau raÅ¡iau, kaip blogai jauÄiuosi, kai man pateikiama iÅ¡baigta ir tvarkingai supakuota prasmÄ—, kuri turÄ—tų užmegzti ryšį, telkti bendruomenÄ™. Taip buvo ne visada. Kadaise ir aÅ¡ tikÄ—jau, kad gyvenimas yra istorija, žavÄ—jausi mintimi, kad tai padeda suvokti realybÄ™. Studijavau Paulio RicÅ“uro pasakojimo filosofijÄ…, kuriÄ… atpažinau ne tik savo gyvenime, bet ir televizijos serialuose, socialinÄ—se medijose. PasinÄ—riau į „siužeto planavimÄ… “ kaip autorefleksijos, savÄ™s pažinimo varomÄ…jÄ… jÄ—gÄ…, į pasakojimo etikÄ…, o istorijas laikiau prasmÄ—s kÅ«rimo instrumentu.
O, kaip tada troškau „išbaigtumo“, prasmės ir bendruomeniškumo! Tikriausiai norėjau įrodyti, kad pasirinkau studijuoti literatūrą, nes istorijų garbinimas irgi rodo nepaprastą literatūrinės perspektyvos vertingumą.
Ir tada (ir tada…) atÄ—jo Didysis pasakojimas, kuris, kaip sakÄ— Milanas Kundera, nuplÄ—Å¡Ä— akių uždangÄ…, – tai buvo mylimo žmogaus, mano tÄ—vo, mirtis. BÅ«tent nuo tada ieÅ¡kau literatÅ«roje istorijų, kurios atskleistų gyvenimo atsitiktinumÄ…, beprasmybÄ™, susiskaldymÄ…, priverstų pažvelgti kenÄianÄiajam į akis. Istorijų, neapsimetanÄių istorijomis.
O, visi tie romanai apie mirtį, kuriuose galiausiai viskas vis tiek gerai (nes gedintieji atranda prasmÄ™, susitaikymÄ… ir atleidimÄ…)! Tikrai Äia pats prasÄiausias pasakojimas, TED kalba, autobiografine forma iÅ¡dÄ—stytas per Å¡imtus puslapių. Man tai atrodo netikras pinigas, savÄ™s apgaudinÄ—jimas, o ne savÄ™s pažinimas, fikcija, maskuojama kaip tikrovÄ—. Gyvenimas, pateikiamas kaip realybÄ—s Å¡ou, tampa visiÅ¡kai netikras, taikant procedÅ«ras, pasiskolintas iÅ¡ filmų ir grožinÄ—s literatÅ«ros. VerÄiau pasinerti į socialines medijas – ten rodomos bent jau fragmentiÅ¡kos tikrovÄ—s dalys!
„Šiais laikais viskas yra trauma“, – 2021 m. Parula Sehgal raÅ¡Ä— straipsnyje „Byla prieÅ¡ traumos sÄ…mokslą“ žurnale The New Yorker. Pasak literatÅ«rologÄ—s, kiekvienas veiksmas paaiÅ¡kinamas, nuglaistomas ir neutralizuojamas. Tai paradoksalu, nes trauma yra bÅ«tent žalos požymis, kurio negalima paaiÅ¡kinti, žaizda su Å¡iurkÅ¡Äiais kraÅ¡tais. TaÄiau trauma – tai kategorija, funkcionuojanti tiek Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovÄ—lyje (DSM), tiek populiariojoje kultÅ«roje, tapusi patogia etikete žmonÄ—ms ir įvykiams apibÅ«dinti. Tai turi savo kainÄ… – pasak Sehgal, traumos siužetas prilygina asmenis jų simptomams, o ant virÅ¡aus užkrauna moralÄ—s porcijÄ…. Paradoksas lengvai iÅ¡sisklaidys, jei traumos siužetÄ… interpretuosime iÅ¡ paÅ¡alinio žmogaus perspektyvos, kuri nieko nesako apie tai, kÄ… trauma iÅ¡ tikrųjų reiÅ¡kia jÄ… patirianÄiam žmogui. (Kartais paÅ¡alinis yra tas, kuris pats jau atsigavo po traumos.) Tvarkingai sustyguotas ir pateiktas siužetas yra lyg talismanas, traumos įveikimo mechanizmas. Uždara struktÅ«ra, suteikianti prasmÄ™.
„Trauma tapo prieÅ¡istorÄ—s sinonimu“, – raÅ¡o Seghal. TaÄiau „prieÅ¡istorÄ—s“ poreikis yra naujas reiÅ¡kinys. AsmenybÄ— nebÅ«tinai turi bÅ«ti tapatinama su asmenine istorija. Å iÄ… mintį patvirtina ir Strawsonas. Knygoje „Man įkyrÄ—jÄ™ dalykai: mirtis, laisvÄ—, savastis etc.“ jis nagrinÄ—ja tezÄ—s, kad žmonÄ—s yra bÅ«tybÄ—s, pasakojanÄios istorijas, pagrindÄ…. Ir daro iÅ¡vadÄ…, kad tokių nÄ—ra. Akivaizdžiai nusivylÄ™s, teigia, esÄ… žmonÄ—s pagal apibrėžimÄ… nesupranta savÄ™s kaip savo istorijos rezultato. Strawsonas paraÅ¡Ä— net filosofijos esÄ— „PrieÅ¡ naratyvus“, kuriuos pavadino „mÅ«sų amžiaus klaida“. Kai kurie filosofai ir psichologai taip karÅ¡tai prilygina žmones jų naratyvams, raÅ¡o jis, kad kiekvienas, kuris savo gyvenimo nelaiko istorija, net neturÄ—tų bÅ«ti vadinamas žmogum.
Save jis priskiria tiems, kurių savipatirtis (self-experience) „epizodinė“ arba „trumpalaikė“, kitaip tariant, savo gyvenimą jie patiria kaip trumpų scenų seką, kuri atmintyje nėra išsaugoma chronologiškai, jau nekalbant apie tai, kad įgautų vientisą istorijos pavidalą. Strawsonas šiuo atžvilgiu laiko save Michelio de Montaigne'o (kuris, jo paties teigimu, turėjo prastą atmintį), Marcelio Prousto (kuris savo „vidinę knygą“ parašė, paniręs į „nevalingus prisiminimus“) ir Virginios Woolf (prisiminkime jos „Orlandą“) kompanionu.
Nesu tikra, ar aÅ¡ tokia pat epizodinÄ— persona kaip Strawsonas, nors tai, kad nesu tikra, veikiausiai reiÅ¡kia tam tikrÄ… to epizodiÅ¡kumo laipsnį. Man labiau patinka iÅ¡sisukti nuo kategorizavimo. TaÄiau dabar geriau suprantu, iÅ¡ kur kyla mano nenoras pasakoti istorijas, – jos neatspindi to, kas esu. Kai atsigręžiu į savo gyvenimÄ…, matau ne siužetÄ…, o kažkÄ… panaÅ¡aus į archeologinius kasinÄ—jimus – Äia ir ten kelios nuosÄ—dos, keli akmenys, iÅ¡nyrantys į pavirÅ¡ių, purve žibanti puodo Å¡ukė… Patyrusi ankstyvÄ… brandÄ…, bet niekada nesuaugusi, iÅ¡ pradžių visada jauniausia, o vÄ—liau visada vyriausia, jau dvideÅ¡imt metų vidutinio amžiaus, turinti Å¡iek tiek per didelį ligų ir mirÄių bagažą, bet dÄ—l to keistai atsikraÄiusi jo naÅ¡tos. Prastai atsimenu tai, kas jau buvo, pamirÅ¡iu ir tai, kas dar bus.
Strawsonas perspėja skaitytojus (ir save patį) nedaryti moralinio skirtumo tarp epizodinių ir naratyvinių žmonių. Vieni nėra geresni už kitus – tai skirtingi buvimo pasaulyje būdai. Galiausiai svarbi ne istorija ar naratyvinė jos forma, o tai, kas suteikia prasmę, arba, kaip sako Hanas, „kas įtvirtina būtyje“. Epizodiškumui reikia kitokio įtvirtinimo. Ir jeigu viskas gali būti istorijos – nuo reklaminės kampanijos iki politinės propagandos, nuo Instagram paskyrų iki traumos siužeto – tuomet prasmę galima rasti ir kitur, anapus istorijų.
Juk giedama ir prie laužo. Poezija deklamuojama kalÄ—jimo kameros tamsoje. Rilke's eilutÄ— „Privalai pakeisti savo gyvenimą“ iÅ¡ties keiÄia likimus. Yra lapidarijų (Ryszard KapuÅ›ciÅ„ski) ir frantumaglijų (Elena Ferrante) rinkiniai. DienoraÅ¡Äiai ir pagalvių knygos. Bene geriausio romano, kurį skaiÄiau per pastarÄ…jį deÅ¡imtmetį, Shi Tieshengo „Užrašų apie principus“ vertÄ—jas Markas Leenhoutsas raÅ¡o, kad kinų autoriams nerÅ«pi siužetai. Taigi jie nerÅ«pi ir Byung-Chul Hanui, arÅ¡iam pedantui. Yra grotažymių, memų, YouTube vaizdo įrašų. Yra visa tai ir dar daugiau. Mes esame ne tik istorijų pasakotojai, kaip tÄ… primena Robin Wall Kimmerer, bet ir pasakojimų kÅ«rÄ—jai. Dar pridurÄiau – esame skaitytojai, klausytojai, dalininkai ir kasinÄ—tojai.
