Susidūrimai pasienio zonose

Gyvename pasaulyje, kuriame jau paneigtos ribos tarp skirtingų kalbų, tarp realybės ir nerealybės, tarp to, kas žmogiška ir nežmogiška. Priešnuodis nihilizmui dėl beribiškumo galėtų būti vertimas kaip skirtumų susidūrimo su atvirumu priminimas.

Europos kultÅ«ros žurnalų 33-iasis susitikimas 2025 m. lapkriÄio 7–9 d. vyko Nova Goricoje, SlovÄ—nijos mieste, prisidÄ—jus ir Italijos miestui Goricijai. Konferencija, vadovaudamasi Nova Goricos daugiakalbe tapatybe, grįžo prie Eurozine projekto esmÄ—s – geriausia priemonÄ— transnacionalinei vieÅ¡ajai erdvei formuoti yra vertimas. Toliau pateikiamas konferencijos pagrindinis praneÅ¡imas, kurį perskaitÄ— idÄ—jų istorikÄ— Marci Shore.

Kai ano amžiaus deÅ¡imtajame deÅ¡imtmetyje įkurtas svarbiausių Europos kultÅ«ros leidinių tinklas Eurozine, dabartinÄ— pasaulio situacija buvo neįsivaizduojama. Vakarų intelektualiniuose sluoksniuose vyravo linksmas optimizmas: piktoji ragana mirÄ—, dabar visi gyvensime ilgai ir laimingai. TaÄiau, kaip savo knygoje „Šviesa, kuri užgeso“ raÅ¡o Stephenas Holmesas ir Ivanas Krastevas, daugelis Vakaruose, kalbÄ—dami apie Å¡viesiÄ… demokratijos ateitį, „kliÅ«Äių nebuvimÄ… supainiojo su iÅ¡ankstinių sÄ…lygų kÄ—limu“. TikÄ—ta, kad nuvertus komunistinÄ™ blogio imperijÄ…, „liberali demokratija iÅ¡Å¡oks kaip skrebutis iÅ¡ skrudintuvo“.

Å is liberalų optimizmas sutapo su triumfaliÅ¡komis nuolaidžiavimo nuotaikomis. Vyravo prielaida, kad Rytai „pasivys“ laisvÄ™ ir gerovÄ™, nes „Vakarai“ jau iÅ¡aiÅ¡kino teisingÄ… veikimo bÅ«dÄ… ir dabar visi tiesiog turÄ—tų sekti jų pavyzdžiu. Holmesas ir Krastevas abejoja, kad tokio pobÅ«džio „kopijuojantis“ liberalizmas buvo savaime žeminantis. TaÄiau net geriausių ketinimų turintys Vakarų patarÄ—jai nesugebÄ—jo nuslÄ—pti savo pranaÅ¡umo prieÅ¡ tuos, iÅ¡ kurių tikÄ—josi stropaus mÄ—gdžiojimo. „VakarieÄiai, – raÅ¡o Holmesas ir Krastevas, – postkomunistines Å¡alis galiausiai aplankÄ— taip, kaip turistai lanko primatus zoologijos sode. Jie visur žavÄ—josi tiktai tuo, ko Äia trÅ«ko: metaforiÅ¡kai tariant, kad neturima jokių „prieÅ¡ingų nykÅ¡Äių“ (opposable thumbs), netaikomas teisinÄ—s valstybÄ—s principas.“

Eurozine į Å¡iÄ… aplinkÄ… atÄ—jo su Europos dehierarchizacijos idÄ—ja – tai abi puses praturtinanÄio pliuralizmo ir kosmopolitizmo atkÅ«rimas; daugiapoliÅ¡kumas ir atvirumas vienų kitiems kaip bÅ«das panaikinti Rytų ir Vakarų disbalansÄ…; intelektualinÄ— integracija kaip prieÅ¡nuodis triumfaliÅ¡kam nuolaidžiavimui.

IÅ¡ dalies tai galÄ—jo bÅ«ti tokia nostalgija, kokia dvelkia iÅ¡ Stefano Zweigo memuarų „VakarykÅ¡tÄ— diena“. Laikotarpį iki Pirmojo pasaulinio karo raÅ¡ytojas prisimena kaip nekaltybÄ—s amžių, kai buvo galima keliauti be paso. „Tie, kurie pažinojo individualios laisvÄ—s pasaulį, patyrÄ— ir gali paliudyti, kad Europa kadaise be rÅ«pesÄių mÄ—gavosi kaleidoskopiniu jo spalvų žaismu“, – raÅ¡Ä— Zweigas. Å iÄ… Habsburgų imperijos nostalgijÄ…, pliuralizmo ilgesį Milanas Kundera priminÄ— savo 1984 m. esÄ— „Pagrobti Vakarai, arba Vidurio Europos tragedija“. Anot jo, Vidurio Europa „troÅ¡ko bÅ«ti kondensuota visos Europos versija su kultÅ«rine jos įvairove – tai maža arkieuropietiÅ¡ka Europa, sumažintas žemyno modelis, sudarytas iÅ¡ tautų ir suvokiamas pagal vienÄ… taisyklÄ™: didžiausia įvairovÄ— mažiausioje erdvÄ—je“.

Šaltojo karo pabaiga sužadino jausmą, kad galima grįžti prie kosmopolitizmo turinio dabar jau postimperialistiniu pavidalu. Man tai buvo Eurozine etosas: postimperialistinis kosmopolitizmas, nešališkas pliuralizmas. O priemonė tam užtikrinti yra vertimas, reiškiantis aktyvizmą.

Pasienio argumentas

Kas yra vertimas? UkrainieÄių vertÄ—jas ir psichoanalitikas Jurko Prochasko viename interviu, duotame vokieÄių kalba, pasakÄ—: „Viskas yra vertimas“ (Alles ist Ãœbertragung). VokiÅ¡ka sÄ…voka yra platesnÄ— negu angliÅ¡kas žodis translation [arba lietuviÅ¡kas „vertimas“ – red.], nes ji apima viskÄ…, kas gali bÅ«ti perteikta, perduota, apie kÄ… komunikuojama. Å iuo atžvilgiu visas žmonių bendravimas yra vertimas.

Vertimas reiÅ¡kia Kito esmÄ—s perteikimÄ…, tam tikru atžvilgiu primena „dybuką“ (piktÄ…jÄ… dvasiÄ…). BÅ«na akimirkų, kai jis tampa atostogomis nuo savÄ™s, atokvÄ—piu, kuris kartu prapleÄia ir „vertÄ—jo“ balso galimybes. Kaip radikalus empatijos aktas, vertimas man, idÄ—jų istorikei, yra natÅ«ralus darbo tÄ™sinys – stengiuosi raÅ¡yti taip, kad skaitytojai galÄ—tų vaizduotÄ—s Å¡uoliu pasiekti laikus ir vietas, kuriose niekada nebuvo, prisiliesti prie gyvenimo žmonių, kokiais jie patys nÄ—ra. Ar galima iÅ¡versti patirtį? Istorijos raÅ¡ymas – tai veržlus tikÄ—jimo, kad patirtis tam tikru atžvilgiu gali bÅ«ti iÅ¡versta, proveržis, net jei vertimas niekada nebus iki galo baigtas.

Esė „Sienų argumentas ar priežastis sienoms?“, pasakytoje 2003 m. Belgrade vykusiame Europos kultūros žurnalų 16-ajame susitikime, germanistas, vertėjas António Sousa Ribeiro teigė: „Bet kurią situaciją, kai bandoma prasmingai susieti skirtumus, galima vadinti vertimu. Šiuo požiūriu skirtingos kalbos, skirtingos kultūros, skirtingi politiniai kontekstai gali būti siejami taip, kad būtų užtikrintas abipusis suprantamumas, neaukojant skirtumų dėl aklos asimiliacijos.“

Sousa Ribeiro remiasi Michailo Bachtino idėja, kad kultūra atsiranda pasienyje: „Kultūros srityje nėra vidinės teritorijos – ji visa yra pasienyje, sienos eina visur, per kiekvieną jos komponentą… Bet koks kultūrinis veiksmas iš esmės vyksta pasienyje“.

Sienos gali skaldyti ir atskirti. Jos gali bÅ«ti naudojamos savasÄiai apibrėžti, prieÅ¡prieÅ¡inant save tam, kas nesame. Jas galima pasitelkti, akcentuojant iÅ¡skirtinumÄ…. TaÄiau jos taip pat yra susidÅ«rimų erdvÄ—s. Tai vietos tarp sienų. Sousa Ribeiro apibÅ«dina vertimÄ… kaip treÄiÄ…jÄ… erdvÄ™, sÄ…lyÄio taÅ¡kÄ… tarp to paties ir Kito.

Sienos yra dramų vieta. Galvoju apie daugybę susitikimų, kurie formavo idėjų istoriją: kai Marxas susitiko su Engelsu, kai Romanas Jakobsonas susitiko su Claude'u Lévi-Straussu, kai Václavas Havelas susitiko su Adamu Michniku. Šis susitikimas įvyko ant Śnieżka / Sněžka kalno viršūnės Lenkijos ir Čekoslovakijos pasienyje. Pokalbis ant šito kalno tapo impulsu Havelui parašyti esė „Bejėgių galia“ – tai bene svarbiausias disidentų literatūros tekstas nuo 1968 iki 1989 m.

Sienos ir avangardas

Mano susidomėjimas sienomis susijęs su dėmesiu avangardui – pirmąją savo knygą parašiau apie lenkų poetus futuristus. Radikalus avangardo kosmopolitizmas tarpukariu pasireiškė agresyvaus internacionalizmo pavidalu. Imperijos žlugo, nebebuvo įmanoma keliauti be paso. Pripažinta, kad nacionalinės sienos jau egzistuoja, savavališkai jas kirsti dabar reikėjo jėga, atliekant nusižengimą.

Avangardo poetai nacionalines sienas atmetÄ—, maiÅ¡taudami prieÅ¡ viskÄ…, kas drįsta juos apriboti ar suvaržyti. Vienas iÅ¡ mano archyvinių atradimų buvo Maskvos literatÅ«ros archyve saugoma Aleksandro Wato, Anatolio Sterno ir Bruno JasieÅ„skio, tuo metu visi buvo maždaug dvideÅ¡imties, depeÅ¡a Vladimirui Majakovskiui, paraÅ¡yta 1921 m. LaiÅ¡kas pradedamas žodžiais „lenkų futuristai, užmegzdami ryÅ¡ius su visų Å¡alių futuristais, siunÄia broliÅ¡kus sveikinimus Rusijos futuristams“, toliau praÅ¡oma paaukoti „pirmajam dideliam tarptautiniam žurnalui-laikraÅ¡Äiui, kuris skirtas universaliai futuristų poezijai visomis kalbomis“.

Avangardas įžūliai troÅ¡ko peržengti ribas. JidiÅ¡ avangardistas Peretzas MarkiÅ¡as 1919 m. raÅ¡Ä—: „Nežinau, ar esu namie, / Ar svetur – jauÄiuosi niekieno, / Savo paties Å¡eimininkas, / Be pradžios ir be pabaigos.“ Poetai tikÄ—jo kalbos materialumu – mintis, kad žodį galima atskirti nuo to, kÄ… jis reprezentuoja, teikÄ— svaiginantį iÅ¡silaisvinimÄ…. IÅ¡ literatÅ«ros kaip reprezentacijos jie pasinÄ—rÄ— į literatÅ«rÄ… kaip transformacijÄ…. Pasak Aleksandro Wato, „džiugino fundamentali griÅ«tis (collapse), nes dabar atsirado vietos viskam, viskas tapo įmanoma… Matote, tas Å¡Å«kis, žodžių iÅ¡laisvinimo idÄ—ja, kad žodžiai yra daiktai ir su jais galima daryti, kÄ… nori, buvo didžiulÄ— literatÅ«ros revoliucija.“

UkrainieÄių poetas futuristas Mychailas Semenko raÅ¡Ä—: „JauÄiuosi beribis“ (Я почуваю Ñебе без меж). Semenko buvo ukrainieÄių avangardo grupÄ—s, pasivadinusios „panfuturistais“, lyderis. Jie kÅ«rÄ— manifestus ne tik ukrainieÄių, bet ir prancÅ«zų, anglų, vokieÄių kalbomis, leido trikalbį žurnalÄ… – rusų, ukrainieÄių ir jidiÅ¡ kalbomis. Jie integravo esperanto kalbÄ…. „Turime eiti universalių kÅ«rybinių tikslų keliu, kad nevirtume savo sultyse, – pareiÅ¡kÄ— Semenko. – Turime atsikratyti provincializmo.“ Straipsnį pavadino „ApmÄ…stymai apie tai, kodÄ—l ukrainieÄių nacionalizmas kenkia ukrainieÄių kultÅ«rai, arba KodÄ—l internacionalizmas yra naudingas“.

Avangardo maištas buvo beribiškumo utopija. Poetai, apimti laisvo kritimo jaudulio, šoko tiesiai į bedugnę. Trumpai tariant, viskas baigėsi labai, labai blogai jiems visiems.

Vertimas ir susidūrimas

Dabar norÄ—Äiau aptarti skirtumÄ… tarp ribų iÅ¡trynimo ir sienų kirtimo. KÄ… reiÅ¡kia iÅ¡trinti ribas? Apsistoti prie sienos? Peržengti sienÄ…? Sienų kirtimas yra aktyvus veiksmas. Jis toks pat aktyvus kaip ir vertimas. Dažniausiai atliekamas sÄ…moningai. Visada žinome, kada kertame sienÄ….

Vertimas reiÅ¡kia susidÅ«rimÄ… su Kitu, esanÄiu anapus sienos. Emmanuelis Levinas domÄ—josi Kito (l‘Autre) idÄ—ja. Jis norÄ—jo pamatinį epistemologijos ir etikos taÅ¡kÄ… nuo santykio tarp subjektų ir objektų perkelti prie vienų subjektų santykio su kitais subjektais, vadindamas tai akis į akį. Levinui susitikimas su Kitu reiÅ¡kÄ— susidÅ«rimÄ… su radikaliu kitoniÅ¡kumu. Kitas yra kitoje sienos, kuri niekada neiÅ¡nyks, pusÄ—je. Vartojant Hegeliui patikusį žodį anapusybÄ— (jenseits), kitoje pusÄ—je esantis Kitas yra visiÅ¡kai transcendentinis.

Kitas, pasak Levino, reiškia ir tą, kuris visiškai laisvas. „Aš neturiu jam jokios galios (je ne peux pouvoir).“ Kitas niekada negali būti absorbuotas ir asimiliuotas į visumą su Aš. Nėra jokios galimybės pasiekti sintezę. Kitas lieka anapus ir vilioja iš ten. Levino teigimu, mus valdo būtent šio radikalaus kitoniškumo troškimas. Tai santykis, kurio pozityvumą lemia atstumas, atskirtis, alkis to, ko neturime.

Kitas ne tik gundo, bet ir verÄia prisiimti atsakomybÄ™. Levinas raÅ¡o: „Kitas iÅ¡plÄ—Å¡ia mane iÅ¡ mano hipostazÄ—s, iÅ¡ Äia, iÅ¡ bÅ«ties Å¡erdies arba pasaulio centro, kur save pozicionuoju, jausdamasis privilegijuotas ir Å¡iuo atžvilgiu pirmapradis… Matau save iÅ¡ Kito požiÅ«rio taÅ¡ko, atsiveriu Kitam, turiu jam atsiskaityti.“

Levino pasekėjas Józefas Tischneris, lenkų katalikų teologas, klausė, kokia patirtis lemia, kad mūsų gyvenimą reguliuoja gėris ar blogis, džiaugsmas ar neviltis. Pasak jo, tai įvyksta, kai susiduriame su Kitu. „Susitikimas yra kai kas daugiau nei įprastas „kontaktas“ su kitu žmogumi, kito matymas ar girdėjimas. Susitikimas yra įvykis, pradedantis dramą, kurios eigos neįmanoma numatyti“, – svarstė Tischneris.

Manau, visa žmogiškoji drama yra susidūrimas, o visa žmogiškoji komunikacija – vertimas.

Susidūrimo drama

Dabar papasakosiu Å¡iek tiek painiÄ… istorijÄ…, kur svarbų vaidmenį atliko Tischneris. Ji prasidÄ—jo prieÅ¡ pat PirmÄ…jį pasaulinį karÄ…, kai Edmundas Husserlis, dÄ—stydamas Getingene, subÅ«rÄ— aplink save fenomenologijos studentus. Viena iÅ¡ jų buvo Edith Stein, vokieÄių žydÄ—, priklausiusi ortodoksų Å¡eimai PrÅ«sijos Breslau. Praradusi tikÄ—jimÄ… Dievu, Stein tikÄ—josi rasti tiesÄ…, gilindamasi į grynÄ…jÄ… filosofijÄ…. Kitas jaunas filosofas buvo lenkas Romanas Ingardenas, kuris, nusivylÄ™s studijomis Austrijos Lemberge, irgi pasitelkÄ— grynÄ…jÄ… filosofijÄ…, siekdamas tiesos.

PrasidÄ—jus Pirmajam pasauliniam karui, Stein pademonstravo fanatiÅ¡kÄ… vokieÄių patriotizmą – tapusi savanore slaugytoja, buvo iÅ¡siųsta dirbti į ligoninÄ™ Moravijoje. Savo ruožtu Ingardenas bandÄ— prisijungti prie Józefo PiÅ‚sudskio lenkų legionų ir kovoti už nepriklausomÄ… LenkijÄ…, taÄiau jo nepriÄ—mÄ— dÄ—l nesveikos Å¡irdies. Stein, grįžusi namo atostogų, laukdama, kol bus vÄ—l paÅ¡aukta, nuvyko į Freiburgo universitetÄ…, kur Filosofijos katedrai vadovavo Husserlis. Ten Editha paraÅ¡Ä— disertacijÄ… apie empatijos problemÄ… (Einfühlung). Kadangi Ingardenui nebuvo suteikta galimybÄ— kovoti už LenkijÄ…, jis irgi atvyko į FreiburgÄ… tÄ™sti studijų. Abu su Stein buvo vieninteliai pirmosios Husserlio grupÄ—s Getingene studentai, nes daugelis kitų kovojo už VokietijÄ….

Ingardenas ir Stein tapo artimi. Ji RomanÄ… įsimylÄ—jo. Ingardenas, kurio gimtoji kalba buvo lenkų, kÅ«rinius vokiÅ¡kai galÄ—jo publikuoti tiktai stropiai suredaguotus Edithos. Nors Stein nerimavo dÄ—l jo jausmų jai, bet mylimojo prastas vokieÄių kalbos žinias vertino atlaidžiai. BandÄ— taisyti padÄ—tį, taikydama savÄ…jÄ… empatijos metodikÄ…, net studijavo lenkų kalbÄ…, bet vis tiek negalÄ—jo suprasti jo lenkiÅ¡kumo, kuris atrodÄ— menkesnis už jos paÄios vokiÅ¡kumÄ….

Kai 1918 m. rudenį tapo aiÅ¡ku, kad Vokietija pralaimÄ—s karÄ…, Stein jautÄ—si sugniuždyta. IÅ¡vyko į Breslau pas savo motinÄ…, kviesdama IngardenÄ… praleisti KalÄ—das pas jÄ…. TaÄiau grįžusi namo pamatÄ—, kad Silezijos Breslau vokieÄiai įnirtingai pykstasi su lenkais. Stein neabejojo, kad Silezija turi priklausyti Vokietijai, todÄ—l nebekvietÄ— Ingardeno pavieÅ¡Ä—ti jos namuose, be to, bijojo, kad negalÄ—s jo apsaugoti nuo neapykantos lenkams Breslau [dabar Vroclavas, – red.] mieste.

Ingardenas į jos atsipraÅ¡ymo laiÅ¡kÄ… neatsakÄ—. Stein jam vis raÅ¡Ä—, laiÅ¡kai darÄ—si kaskart desperatiÅ¡kesni. Galiausiai 1919 m. rugsÄ—jį jis atsiuntÄ— jai laiÅ¡kÄ…, kuriame praneÅ¡Ä—, kad vedÄ— lenkÄ™. Stein tÄ… paÄiÄ… dienÄ… atsakÄ—, praÅ¡ydama sudeginti visus jos laiÅ¡kus ir pamirÅ¡ti viskÄ…, kas tarp jų buvo.

Po kurio laiko Stein atsivertė į katalikybę. Naciams atėjus į valdžią, užsidarė karmelitų vienuolyne. Po daugelio metų pakvietė Ingardeną į savo šventę (Einkleidungsfest), per kurią davė įžadus ir gavo vienuolės šydą. Romanas atvykti atsisakė. Vėliau ji nusiuntė jam tos ceremonijos nuotrauką, kad „pamatytų, kaip atrodo ji – Kristaus nuotaka“.

PrasidÄ—jus Antrajam pasauliniam karui, vienuolÄ—s iÅ¡siuntÄ— Stein į vienuolynÄ… kitapus sienos, į Nyderlandus, tikÄ—josi, kad ten ji bus saugi. TaÄiau 1942 m. EditÄ… suÄ—mÄ— gestapas. Ji nužudyta AuÅ¡vice.

Ingardeno magistrantas Tischneris raÅ¡Ä— disertacijÄ… apie Husserlį. Kitas Józefo mokytojas buvo tuometis Krokuvos arkivyskupas Karolis WojtyÅ‚a. Su jais abiem Ingardenas kalbÄ—davosi apie Edithos Stein kÅ«rybÄ…, pasakojo, kad ji, prieÅ¡ atsigręždama į Tomo AkvinieÄio filosofijÄ…, buvo fenomenologÄ—. VÄ—lyvuosius veikalus paraÅ¡Ä— vienuolyne, remdamasi tomizmu, taÄiau neatsisakÄ— fenomenologijos.

WojtyÅ‚a, kuris tomizmÄ… irgi sintetino su fenomenologija, buvo suintriguotas. Ingardenas vienintelis Lenkijoje asmeniÅ¡kai pažinojo Stein. Be to, niekas nebuvo skaitÄ™s jos kÅ«rinių, nes visoje Å¡alyje turÄ—tas vos vienas Stein disertacijos egzempliorius. WojtyÅ‚a paklausÄ—, ar Ingardenas nesurengtų privataus seminaro apie Stein. Romanas sutiko. WojtyÅ‚Ä… sužavÄ—jo tiek Edithos filosofija, tiek asmeninÄ— istorija. PraÄ—jus maždaug ketvirÄiui amžiaus po jos mirties AuÅ¡vice, lenkų kunigas, galima sakyti, įsimylÄ—jo žydų filosofÄ™, tapusiÄ… katalikų vienuole. Maždaug po deÅ¡imtmeÄio nuo tada, kai Ingardenas papasakojo apie jÄ… WojtyÅ‚ai, tapÄ™s popiežiumi Jonu Pauliumi II, jis paskelbÄ— EdithÄ… Stein 1987 m. palaimintÄ…ja, o 1998 m. – Å¡ventÄ…ja. Tam tikru atžvilgiu tai buvo paguodos prizas, kad Ingardenas jÄ… paliko ir vedÄ— kitÄ….

Skaidrumas ir distopija

SusidÅ«rimo dramos iliustruoja Tischnerio mintį apie patirties vaidmenį. Dabar norÄ—Äiau grįžti prie svarstymų apie sienas. Atvirumas susidÅ«rimo dramai reiÅ¡kia skirtumų iÅ¡saugojimÄ…, sÄ…veikÄ… su ribomis, angažavimÄ…si pasieniui. Avangardo poetų aspiracijos dÄ—l beribiÅ¡kumo buvo visiÅ¡ka utopija. Kaip ir dauguma utopinių siekių, tai turÄ—jo distopinÄ™ potekstÄ™. Skaidrumas – utopijos ir distopijos dialektika.

Distopijų netrÅ«ksta ir dabarties pasaulyje. PradÄ—siu nuo anglų kalbos, kuri dÄ—l savo hegemonijos yra ir privilegijuota, ir skurdinama. Amerikos vienkalbystÄ— yra ne tik lingvistinis brokas, bet ir vaizduotÄ—s trÅ«kumas. Kai užaugi kaitaliodamas kodÄ… tarp dviejų kalbų, teoriÅ¡kai gali įsivaizduoti, kad įvaldai ir treÄiÄ…, ir ketvirtÄ…. TaÄiau, jei tavo pasaulis pasitenkina tik viena kalba, antroji yra neįsivaizduojama. JauÄiu, kad daugumai amerikieÄių tai, kas vyksta anapus sienos, kur kalbama kitomis kalbomis, atrodo visiÅ¡kai nerealistiÅ¡ka.

 Sousa Ribeiro minėtoje 2003 m. esė rašė: „Hegemoninės globalizacijos galimas apibrėžimas yra globalizacija be vertimo, prilygstanti procesui, kuriuo hegemoninė šalis savo lokalizmus diegia universalumo ar globalumo pavidalu.“ Anglų kalbos hegemonijos problemas aš irgi matau kaip globalizaciją be vertimo – tai pervertinimas, suplokštėjimas, pablogėjimas, nuosmukis iki dirbtinės anglų kalbos.

Dirbtinis intelektas diegia skaidrumo iliuziją, nes viskas vyksta akimirksniu. Bijau, prarandamas vertimo kaip veiklos supratimas. Nerimauju, kad noras panaikinti ribas tarp kalbų turi kažką bendro su idėja ištrinti ribas tarp realybės ir nerealumo, tarp to, kas žmogiška ir nežmogiška.

Neseniai girdėjau Marko Zuckerbergo įrašą, kuriame jis aiškina, kad vidutiniškai žmogus turi vos tris draugus, nors reikėtų maždaug 15-os. Todėl vienišiams siūlo pokalbių robotus – dirbtinio intelekto sugeneruotus draugus, kurie atstos trūkstamus 12 realių asmenų. Šis pasiūlymas anaiptol nėra pokštas.

Recenzijoje apie Peterio Pomerancevo knygÄ… „Niekas nÄ—ra tiesa ir viskas įmanoma“ (2014), kurioje aptariamas Rusijoje suklestÄ—jÄ™s postmodernistinis neofaÅ¡izmas, tokį posttiesos pasaulį Jurko Prochasko apibÅ«dino taip: „Tai įvyksta tada, kai iÅ¡ savo kÅ«rÄ—jų, juodųjų demiurgų, kaukolių iÅ¡nyra ir į skirtingas proto ir žiniasklaidos arenas drÄ…siai įžengia narcisistinis, megalomaniÅ¡kas, arogantiÅ¡kas įsitikinimas savo paties manipuliatyvaus intelekto masiniu, beribiu pranaÅ¡umu prieÅ¡ tam tikrÄ… plastiÅ¡kÄ…, lanksÄiÄ… realybÄ—s substanciją… Tai be galo iÅ¡siplÄ—tusi, labai specifinÄ— tam tikros realybÄ—s kÅ«rÄ—jų megalomanija. PraradÄ™ tikrovÄ—s pojÅ«tį, jie yra įsitikinÄ™, kad bet kuriÄ… socialinÄ™ ar diskursyviÄ… realybÄ™ galima savo nuožiÅ«ra perkonstruoti, transformuoti, įdiegti arba atmesti, pakeisti kita.“

Prochasko tiesą apibūdina kaip ribą. Kai nėra tokio dalyko kaip empirinė realybė, pasaulis praranda ribas, o atsisakymas tiesą pripažinti kaip ribą, pabrėžia jis, „niekada nesibaigia gerai“.

Mirtis irgi yra riba. Dabar gyvename pasaulyje, kurį valdo oligarchai, netikintys mirtimi. Putinas neseniai buvo užkluptas karštąja linija besikalbantis su Xi Jinpingu, kad pasitelkus mokslą, netrukus bus įmanoma pasiekti nemirtingumo. Tai nėra tik vieno tirono fantazija. Peteris Thielis, piktasis genijus, J. D. Vance'o bent jau finansinis įkvėpėjas, yra apsėstas Antikristo. Jau pasirūpino, kad jo kūnas būtų kriogeniškai išsaugotas, kol sulauks prisikėlimo. Elonas Muskas mano, kad gyvenimas Žemėje apskritai yra tik simuliacija, ir planuoja išskristi į Marsą.

Pamenu keistą incidentą, prieš kelerius metus įvykusį Festschrift konferencijoje, skirtoje vienam iš mano buvusių magistrantūros vadovų, puikiam filologui, Heideggerio ekspertui Hansui Ulrichui Gumbrechtui. Vykstant diskusijai apie Heideggerio idėją buvimas iki mirties (Sein zum Tode) iš jo knygos „Būtis ir laikas“, vienas iš dabartinių Gumbrechto studentų, Stanfordo universiteto bakalauras, pasirinkęs dvigubą – informatikos ir humanitarinių mokslų – specializaciją, pareiškė: „Žinote, nesuprantu visos šios diskusijos. Aš gyvenu Silicio slėnyje ir asmeniškai nemanau, kad kada nors mirsiu. Mirtis yra tik dar viena problema, kuriai ieškome technologinio sprendimo.“ Tai nebuvo vien pašmaikštavimas. Kaip ir Zuckerbergas, jis kalbėjo visiškai rimtai.

PradÄ—jau žaisti su Å¡ia mintimi – paradoksalu, bet bÅ«tent mirties neigimas yra nihilistinÄ— nuostata. Egzistuoja kažkoks ryÅ¡ys tarp posttiesos, mirties neigimo ir dirbtinÄ—s kalbos, siekianÄios iÅ¡trinti visas ribas. Pamenu, kalbÄ—jausi su IT ekspertu, kuris bandÄ— man paaiÅ¡kinti kriptovaliutų fenomenÄ…. Nuostabiausia tai, kad jos veikia be trinties, sakÄ— jis. Virtualumas veikia be trinties! TaÄiau vertimas neturÄ—tų bÅ«ti be trinties. Jis turÄ—tų priminti esminius skirtumus. TurÄ—tume žaisti tuo susidÅ«rimu su skirtumais, atskirdami vienÄ… balsÄ… nuo kito, mÄ—gaudamiesi polifonija. Vertimas turÄ—tų bÅ«ti ne sienų griovimas, bet kÅ«rybingas tiltų tiesimas. Vengti įtampos, atmetant tiek imperialistinÄ™ hegemonijÄ…, tiek nacionalistinį iÅ¡skirtinumÄ…, kurti įtraukumÄ…, kuris nemaskuotų, bet ir nefetiÅ¡izuotų kitoniÅ¡kumo, turÄ—tų bÅ«ti svarbiausia vertimo veiklos dalis. Trintis Äia yra esminÄ—.

Vertimas turėtų išsaugoti tą elementą, kurį rusų formalistas Viktoras Šklovskis pavadino „defamiliarizacija“ arba atsitolinimu (otstranenije). Toks poetinis rašymas dezorientuoja ir leidžia daug ką pamatyti naujai. Kalbama šiek tiek neįprastai, keistokai, o tas keistumas išmuša iš įprastų vėžių, lunatiškai slankiojant gyvenimo keliais.

Vertimas turi veikti erdvÄ—je tarp skaidrumo ir neskaidrumo. Jei viskas neskaidru, vertimas neįmanomas. Jei viskas absoliuÄiai skaidru, atsiduriame totalitarinÄ—je distopijoje. Analogija bÅ«tų ta, kaip Sartre'as atmetÄ— ir Freudo idÄ—jÄ… apie pasÄ…monÄ—s neskaidrumÄ…, ir Husserlio idÄ—jÄ… apie transcendentinį ego skaidrumÄ…. Sartre'as pareiÅ¡kÄ—: ne, sÄ…monÄ— nÄ—ra nei neskaidri, nei skaidri. SÄ…monÄ— yra permatoma. BÅ«tent Å¡i tarpinÄ— erdvÄ—, kur niekas nÄ—ra nei visiÅ¡kai aiÅ¡ku, nei visiÅ¡kai sudrumsta, yra vertimo zona.

RibinÄ— situacija

NorÄ—Äiau baigti paskutiniu Husserlio mokiniu, Äekų filosofu Janu PatoÄka ir jo „negatyviu platonizmu“. PatoÄka nagrinÄ—jo Platono chorismos idÄ—ją – atotrÅ«kį tarp realybÄ—s ir idealo. PatoÄkos pozicija buvo ta, kad pati chorismos yra laisvÄ—s erdvÄ—. AtotrÅ«kis atsiranda ten, kur dedamos pastangos netampa apsÄ—dimu, kur ieÅ¡kojimai niekada nebÅ«na baigti. Tai atsakomybÄ—s ir laisvÄ—s erdvÄ—.

Vertimas man asocijuojasi su negatyviuoju platonizmu – potraukiu Kitam, vengiant apsėdimo, nenorint užgožti viso atstumo, su viltimi pasiekti intymumo, nors jis visada invazinis, rizikingas, ir su galimybe būti nesuprastam, nes tai bet kokio bandymo suprasti dalis.

Å ie nesusipratimai ir neteisingi vertimai tam tikrais atžvilgiais yra tokie pat kÅ«rybingi ir produktyvÅ«s, kaip ir bet kas, siekiantis skaidrumo. Galima teigti, kad visas prancÅ«zų egzistencializmas yra pagrįstas neteisingu Heideggerio Dasein (egzistencija) vertimu kaip realité–humaine, įgaunanÄiu dekartiÅ¡kÄ… posÅ«kį, nors pats Heideggeris niekada to nesiekÄ—. TaÄiau tas „neteisingumas“ nepaneigia prancÅ«zų egzistencializmo ir visko, kÄ… jis įkvÄ—pÄ—.

2020 m. per vieno didžiausių Amerikos pilietinių teisių aktyvistų Johno Lewiso laidotuves devyniasdešimt vienerių metų afroamerikietis, metodistų pastorius Jamesas M. Lawsonas perskaitė Czesławo Miłoszo eilėraštį „Prasmė“ (Sens). Pristatydamas kūrinį, neteisingai ištarė Miłoszo vardą. Man patiko ta akimirka, nes ji atskleidė Lawsono norą perteikti kažką iš labai skirtingo pasaulio krašto, iš labai skirtingos tradicijos, nesusijusios su jo paties patirtimi, bet jam vis tiek svarbia. Jis rado tame eilėraštyje dalykų, kurių galbūt neįžvelgtų originalo skaitytojai lenkai, bet kurie ne mažiau prasmingi. Ir jis pasisėmė to iš vertimo. 

Karlas Jaspersas vertimÄ… apibÅ«dintų kaip „ribinÄ™ situaciją“ (Grenzsituation), verÄianÄiÄ… užduoti klausimus, į kuriuos neturime atsakymų. Jaspersui ir kitiems Å¡i situacija yra epistemologiÅ¡kai privilegijuota. Pasak mano mÄ—gstamiausio filosofo Levo Å estovo, bÅ«tent ribinÄ— situacija, kur nepakanka vien proto, verÄia veržtis tolyn ir gilyn.

RibinÄ—s situacijos idÄ—jÄ… aptariau su savo draugais filosofais Kyjive Volodymyru Jermelenka ir Tetyana Ogarkova, kurie ukrainieÄių kalba kÄ… tik iÅ¡leido knygÄ… „Gyvenimas ant ribos“ (Ð–Ð¸Ñ‚Ñ‚Ñ Ð½Ð° межі). Jie pateikia labai stiprų argumentÄ…, kurį patys įkÅ«nija, kad bÅ«tent Å¡i riba, Å¡i siena, kur viskas pavojinga ir viskam gresia pavojus, tampa jiems mÄ…stymo Å¡altiniu.